Pranešimas iš karo zonų yra geriausias ir blogiausias darbas pasaulyje.
Aš matau siaubingus dalykus ir kartais išsigandau.
5
5
5
Bet aš turiu papasakoti nuostabias istorijas apie paprastus žmones, įsitraukusius į konfliktą.
Mane nesustabdys patyčių berniuko grasinimai iš apgaulingo Rusijos teismo Kurske.
Aš pranešiau šiuose puslapiuose apie nekaltus žmones, kuriuos sukūrė klasterių bombos.
Mes suteikėme balsą pensininkams, gyvenantiems „Charkiv“ vonios kambaryje, nes tai yra vienintelis kambarys be langų ar išorinių sienų, kurias galėtų išpūsti ant raketų.
Mes papasakojome istorijas apie kūdikius, gimusius bunkeriuose.
Tėvų, kurie išgelbėjo pavogtus vaikus iš tūkstančių mylių už fronto linijos, istorijos.
Civilių istorijos, priverstos dėvėti uniformas ginti artimuosius.
Istorijos apie kareivius nužudė krauju mirkytose tranšėjose.
Ir aš apklausiau užfiksuotus Rusijos kariuomenės būrius-kai kurie iš jų nuteisė spaudą į „Storm Z“ batalionus.
Rugpjūčio mėn. Turėjau nepaprastą galimybę aplankyti Kurską, užfiksuotą Ukrainos staigmenos atakoje.
Tai buvo didžiausias Rusijos praradimas namų žemėje nuo Antrojo pasaulinio karo.
Rusija teigia, kad mano kelionė buvo nusikaltimas. Tai absurdas. Leninskio apygardos teismas teigė, kad aš neteisėtai perėjau sieną.
Ko jie tikėjosi? Kad galėčiau sustoti prie sienos, kai dronai sukosi virš galvos ir man antspauduoti pasą?
Tai, ko Rusija iš tikrųjų nori palaidoti tinkamą žurnalistiką, sustabdyti žurnalistus, paaiškinančius Putino karo nusikaltimus.
Tai neveiks. Mes atlikome savo darbus. Mes darėme žurnalistiką. O žurnalistika nėra nusikaltimas.
5
5